Naugarduko gatvėje 1957 metais pagal tipinį projektą buvo pastatytas technikumo pastatas. Simetriškas, nesiskaitantis su ryškiu reljefu, toks tikras stalininis. Išsikėlus mokymo įstaigai jis buvo parduotas aukcione. Naujieji savininkai, nekilnojamojo turto vystymo bendrovė, sumanė šiame pastate įrengti butus. Į konkursą pakvietė ir mus. Ilgokai svarstėme - juk iš visuomeninio pastato su plačiais koridoriais, erdviomis patalpomis suprojektuoti butus nėra labai įkvepiantis uždavinys. Vieta puikiai pažįstama, greta ką tik atsivėrė nauja viešoji erdvė - Vingrių skveras. Ir tuomet šmėkštelėjo mintis - o ką jeigu pastatą prakirsti, sujungti Aguonų, Naugarduko gatves su Vingrių skveru ir toliau Vingrių gatve su Reformatų parku? Ir tuomet sutikome dalyvauti. Išpjaudami pastato centre apie 7 metrų pločio tarpeklį mes vienu šūviu nušovėme bent kelis zuikius - integravome pastatą į aplinką, sukūrėme patogų įėjimą, padidinome plotą pridėdami terasuotus fligelius, išlaikėme ir patogiai pritaikėme naujai funkcijai dvi esamas laiptines. O svarbiausia, kardinaliai pakeitėme stalininį pastato įvaizdį - vietoje pompastiško ir atstumiančio jis tapo malonus ir kviečiantis. Toks mūsų pasiūlymas nustebino ir suintrigavo užsakovus - mūsų ir dar vienas projektas buvo atrinkti antram turui. Šiek tiek pakoregavome projektą pagal išsakytas pastabas, tačiau galiausiai gavome atsakymą, kad pasirinktas ne mūsų projektas. Nors nekilnojamojo turto vystytojams, atrodo, kad jis patiko, tačiau gal iš savivaldybės, paveldosaugos institucijų nebuvo tvirto palaikymo. Motyvai įvairūs, tačiau, matyt, svarbiausias buvo baimė - per drąsus projektas.